Skaitiniai

Moterų pragaras: Lenkijos moterų istorijos


Moterų pragaras: Lenkijos moterų istorijos


Leidinys „Moterų pragaras: Lenkijos moterų istorijos“ yra unikalus, kadangi yra parašytas paties gyvenimo, papasakotas pačių moterų. Leidinį sudaro dešimties moterų, patyrusių Lenkijos abortus draudžiančių įstatymų pasekmes, istorijos.

Abortus draudžiantis įstatymas Lenkijoje buvo priimtas 1993 metų sausio 7 dieną, beveik po keturis metus trukusių viešų diskusijų bei kelių mėginimų patvirtinti šį įstatymą. Įstatymas buvo patvirtintas, nepaisant didelio skaičiaus protestų bei didžiosios Lenkijos visuomenės dalies prieštaravimo. Paradoksalu, tačiau Lenkijos moterys prarado savo sprendimo teisę iš karto po Lenkijos nepriklausomybės atgavimo bei demokratijos atstatymo.

Ankstesnis įstatymas leido abortus dėl socialinių priežasčių. Abortai būdavo atliekami valstybinėse ligoninėse bei privačiose klinikose.

Dabartinis įstatymas draudžia abortus dėl socialinių priežasčių ir praktiškai reiškia ne abortų apribojimą, bet visišką jų uždraudimą. Teoriškai, abortai gali būti atliekami, iškilus rimtam pavojui moters sveikatai ir gyvybei, neatitaisomų bei sunkių embriono išsigimimų atvejais, esant išprievartavimo sukeltam neštumui. Tačiau praktiškai legalaus aborto leidimo gavimas iš esmės yra neįmanomas ir prilygintinas stebuklui. Per metus Lenkijoje yra atliekama tik 150 legalių abortų.

Ieškodamos teisėtų būdų nėštumui nutraukti, netgi įstatymų kriterijus atitinkančios moterys susiduria su daugybe kliūčių ir sunkumų, kurių daugeliui nepavyksta įveikti. Šios kliūtys yra susijusios su daktarų vengimu prisiimti atsakomybę už sprendimą bei suteikti leidimą nėštumui nutraukti. Moterys patiria tikrą pragarą – dažnai jos patiria pažeminimą, nepagarbą, ignoravimą, bejėgiškumą, bendraudamos su gydytojais, institucijomis. Dažnai nepaisant realios grėsmės moters sveikatai, leidimas nėra išduodamas. Neretai vieninteliu keliu, leidžiančiu moteriai pačiai spręsti bei apsaugoti save, įgyvendinti savo prigimtines teises, tampa nelegalūs abortai, kurių skaičius Lenkijoje nuolatos auga, nepaisant daug vilties teikiančios oficialios statistikos.

Panašu, kad Lietuvoje šiuo metu susiklostė panaši situacija kaip Lenkijoje 1993 m. Nepaisant vykstančių protestų, visuomenės daugumos prieštaravimo, Seime yra svarstomas Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymas, kuriuo ketinama praktiškai uždrausti abortus. Lenkijos patirtimi yra vadovaujamasi, kaip pavyzdžiu, “geros praktikos” modeliu, visiškai neatsižvelgiant į abortus draudžiančių įstatymų pasekmes. Nors siūlomo įstatymo projekto autoriai žada moters sveikatos gėrėjimą, abortų mažėjimą, Lenkijos moterų patiriamos tragedijos, beviltiškos istorijos, neoficiali nelegalių abortų statistika leidžia mums tarsi žvilgterėti į ateitį bei pamatyti, kokias neigiamas pasekmes mums gali atnešti abortus draudžiantys įstatymai. Toliau yra pateikiamos kelios moterų istorijos iš „Lenkijos moterų bei šeimos planavimo federacijos“ paruošto leidinio „Moterų pragaras – Lenkijos moterų istorijos“.


Kai šalis yra valdoma tų, kurie gali sau leisti turėti vaikų

Annos istorija

Man yra sunku pasakoti šią istoriją. Aš stengiuosi negalvoti apie tai, nes kitaip vėl negalėsiu užmigti naktimis.

Šią istoriją jau pasakojau Lidijai Ostalowskai, žurnalistei iš Wyborcza Gazette ir mano istorija buvo išspausdinta 2004 m. kovo 9d., pavadinimu ,,Daktarų baimė“.

Man yra 28 metai. Aš norėjau nutraukti nėštumą dėl sveikatos priežasčių. Aš turiu rimtą kraujagyslių nepakankamumą. Nėštumas tik pablogintų kraujagyslių sistemos būklę. Kitas nėštumas ir gimdymas reikštų kojų operaciją ir reabilitaciją, kuri turėtų trukti ne trumpiau kaip kelis mėnesius. Aš auginu viena pati tris mažus vaikus.

Man jau buvo atlikta viena operacija, tačiau liga ir toliau progresavo su kiekvienu nėštumu. Dabar mano kairioji koja yra ištinusi ir yra violetinės spalvos iki pat kirkšnies; mano pėda netelpa į batą. Mano dešiniojoje kojoje yra sustorėjimai po oda ir išsiplėtusios venos. Susiduriu su problemomis stovėdama ir vaikščiodama. Nėštumo metu negalėjau naudoti nuskausminamųjų. Dėl savo ligos negaliu naudoti spiralės ir hormoninių kontraceptinių tablečių. Po paskutinio gimdymo aš prašiau, kad man būtų atlikta sterilizacija, tačiau man buvo pasakyta, jog ši procedūra yra nelegali Lenkijoje. Taigi, vienintelė kontraceptinė priemonė, kurią aš galiu naudoti – tai prezervatyvai. Tačiau prezervatyvas plyšo.

Aš nenorėjau gimdyti. Iš alimentų fondo aš gaunu 250 zlotų (62 Eurus) už kiekvieną vaiką per mėnesį. Aš sergu, mano berniukai turi astmą, aš negaliu leisti sau pirkti vaistus ir inhaliatorius, neturiu pinigų nešioti specialių kelnių, stabdančių venų plėtimąsi, nes jos kainuoja 200 zlotų (50 Eurų). Taigi, apmokėjimus sąskaitas, nebelieka pinigų tokioms išlaidoms.

Aš nusprendžiau darytis abortą dėl sveikatos. Po venų operacijos, man buvo liepta gulėti lovoje. Tuo metu man truputį padėdavo mano vyras, tačiau sužinojęs, kad aš vėl laukiuosi, jis dingo. Aš iki šiol nežinau, kur jis yra. Kai aš pagimdysiu, mano kojų būklė bus baisi. Ligoninė, reabilitacija... Ir teismas atims iš manęs vaikus.

Aš maniau (kaip ir daugelis lenkų mano), kad abortai buvo visiškai nelegalūs Lenkijoje ir kad vėliau moterys net gali patekti į kalėjimą. Todėl aš pasirinkau privačią kliniką, o ne valstybinę. Ten abortas kainuoja 2500 zlotų (625 Eurus). Aš paklausiau, ar galėčiau mokėti dalimis, tačiau ginekologas nesutiko. Aš bandžiau gauti paskolą banke, tačiau man nepavyko. Kitame banke gavau 300 zlotų.

Laikas bėgo. Sausio mėnesį, draugei parekomendavus, susisiekiau su Moterų ir šeimos planavimo federacija. Tuomet išgirdau, jog abortas yra legalus, jeigu gresia pavojus moters sveikatai. Jie patarė gauti pažymą apie mano venų būklę iš klinikos, kurioje gydžiausi. Daktaro diagnozė buvo tokia: ,,Pacientė turi didelę riziką komplikacijoms dėl kraujo krešulių. Trombozės atveju pacientės gyvybei gresia pavojus (ji yra jau dabar rizikos grupėje)“. Jis taip pat pažymėjo, jog su kiekvienu nėštumu mano sveikata blogėja.

Jis nepaminėjo, kad aš esu nėščia, nes jis to nežinojo: aš buvau per daug išsigandusi jam tai pasakyti. Šį dokumentą aš pristačiau rajono ligoninei ir paprašiau man atlikti abortą. Tačiau daktarui tai nepasirodė svarbu ir jis paklausė, ar tik aš nejuokauju. Aš nežinojau, ką daryti. Nusižudyti? Tačiau to negalėjau padaryti dėl savo sūnų. Aš pati užaugau vaikų namuose.

Kai grįžau namo, aš tiesiog įšvirkščiau langų ploviklio skysčio sau į makštį. Aš vėmiau ir nualpau. Kadangi bijojau būti nubausta, nekviečiau greitosios. Deja, persileidimas neįvyko. Matyt, buvo per prastas ir per pigus skystis. Man labai gaila, kad negalėjau sau leisti nusipirkti „Domestos". Vienas iš jo ingredientų yra chlorinas, kuris yra labiau graužiantis.

Federacija man padėjo išsikovoti paslaugas, kurios man priklauso. Aš nuėjau pas savo venų gydytoją dar kartą, šį kartą jau su žurnaliste Lidia Ostalowska iš laikraščio Wyborcza Gazette, tačiau į gydytojo kabinetą įėjau viena. Aš paprašiau gydytojo pridėti dar vieną sakinį prie mano diagnozės: ,,Nėštumas kelia riziką pacientės sveikatai.“

Kabinetą palikau verkdama, nes jis nesutiko parašyti to sakinio. Jis bijojo patekti į kalėjimą. Lidia Ostalowska kalbėjosi su juo vėliau. Jis jai paaiškino, jog venų išsiplėtimas pats savaime negresia gyvybei, tačiau tokia galimybė atsirastų, jei atsirastų trombozės komplikacijos. Tačiau jis nežinojo, ar bus trombozė. Taip pat jis paminėjo, jog yra daug moterų, turinčių šią problemą ir medicina joms gali padėti. Jis paminėjo, jog ir aborto metu gali būti krešulių, o tuomet teismas paklaustų - kas davė sutikimą abortui?

Federacija pristatė mano atvejį prof. Stanislaw Radowicki, nacionaliniam konsultantui ginekologijos bei akušerijos klausimais. Profesorius pasakė, kad netgi trombozė nėra pakankama priežastis abortui. Profesorius taip pat suabejojo kraujagyslių chirurgų nuomone, nes teigė, jog nieko nenusimano apie nėštumą.

Du mėnesius aš bandžiau gauti leidimą legaliam abortui, tačiau nieko nepasiekiau.

Federacija man suorganizavo vizitą į ginekologijos kabinetą ligoninėje, kurioje po kelių mėnesių turėjau gimdyti. Tenai man buvo patarta po gimdymo atiduoti vaiką įvaikinimui.

Niekas nežinojo, jog kartą aš jau buvau tai padariusi ir po to turėjau gydytis psichiatrinėje ligoninėje. Aš iki šiol išgyvenu skausmą dėl tos mergaitės, nors jau praėjo keleri metai nuo tada.

Aš daugiau nebandžiau nutraukti nėštumo pati. Aš bijojau numirti ir palikti savo sūnus našlaičiais. Ir net jeigu aš būčiau išgyvenusi, aš visą laiką jausčiau kaltę, nes tas vaikelis jau būtų buvęs pas mane 5 mėnesius.

Aš sutikau atiduoti savo vaiką įvaikinimui su dviem sąlygom: aš gimdysiu su cezario pjūviu, nematysiu to kūdikio ir kad man bus atlikta sterilizacija, net jei tai buvo nelegalu. Aš maldavau skyriaus vadovo tai padaryti, jis sutiko ir liepė mano gydytojui tai padaryti.

Cezario metu dalyvavo ir dvi seselės. Viena mane ramino, o kita mane bandė įtikinti, kad neatiduočiau kūdikio įvaikinimui. Ji sakė, jeigu aš turiu tris vaikus ir išgyvenau, išgyvensiu ir su ketvirtuoju. Aš jaučiausi lyg spąstuose. Aš galvojau apie savo kiaušintakius.

Grįžau namo viena. Aš jaučiau tiktai vieną dalyką: aš labai ilgėjausi kažko, o to kažko nebebuvo.
Kai aš matydavau mamas su vaikais, tai mane labai paveikdavo. Aš verkdavau, nes tik mamos, kurios yra blogos, neverkia ir negalvoja.

Aš nenorėjau atiduoti vaikelio, bet aš turėjau tai padaryti. Dar turėjau šešias savaites apmąstymui. Aš pasirašiau, nes supratau, jog nebegalėčiau išsiversti su dar vienu vaiku.

Mano sveikata pablogėjo. Mano vyriausiasis sūnus suprato apie mano nėštumą ir dabar klausinėja apie kūdikį. Aš jam pasakiau, kad jis dabar yra pas tetą.

Aš jaučiuosi blogai, nes tai padariau prieš savo valią. Daktarai mane privertė tai padaryti. Po cezario, daktarai nenorėjo daugiau su manimi kalbėti. Jie pyko ant manęs ir aš bijojau jų paklausti, ar jie man atliko sterilizaciją. Net dabar aš to nežinau.

Aš tikėjau Federacija, jog jie padės man kovoti už savo teises. Aš tikėjau Wyborcza Gazette. Galiausiai aš supratau, kad niekas man negalėjo padėti ir nepadės. Lenkijoje taip jau yra, kad vadovauja tie, kurie gali leisti sau turėti vaikų. Jie nori, kad Lenkija didėtų kitų sąskaita. Motinos turėtų gimdyti ir auginti vaikus, o jeigu jos negali to daryti, kad atiduotų vaikus. Jie visiškai negalvoja, ką tai reiškia.

Pasitikėti gydytojais

Kasios istorija

Šią istoriją parengė Monika Tajak, remdamasi spaudos pranešimais ir pokalbiais su Kasios tėvais

Kasia buvo pilna gyvybingumo, 20 metų mergina. Ji buvo jauna žmona ir 11 mėn. dukters motina.
Ji ketino pabaigti vidurinę mokyklą ir turėjo planų ateičiai. Daugiau jau ji jų nebeturi...

Kasia buvo pasiruošusi gyventi. Kai ji buvo maža, išgyveno po labai sunkios autoavarijos. Ji turėjo iškentėti keletą operacijų, kad būtų atstatyti jos vidiniai organai ir sulaužytas dubuo. Kaip pasekmė, jos šlaunyje, pilve ir dubenyje buvo įsukti varžtai ir jau tada buvo pasakyta, kad ji niekada negalės turėti vaikų.

Tačiau meilė nugalėjo šitas kliūtis ir jos sveikas vaikelis gimė po cezario pjūvio 2000 m.balandį. Gimdymas buvo sunkus ir Kasia turėjo praeiti ilgą reabilitacijos kursą. Gydytojai įspėjo, jog esant tokiai jos būklei, kitą vaikelį ji galės turėti tik po kelerių metų.

Kitas nėštumas

Kasia rūpinosi savo sveikata ir reguliariai lankydavosi pas ginekologą. Ji maitino savo dukterį krūtimi. Po gimdymo po kelių mėnesių Kasia vieną kartą sirgo mėnesinėmis, tačiau gydytoja patikino, jog ji neturi jaudintis, jog pastos. Ji pasitikėjo savo gydytoja. Gruodžio mėnesį ginekologė diagnozavo gimdos kaklelio eroziją ir pradėjo gydymą lazeriu. Ji suplanavo kitą vizitą po mėnesio ir tuomet ketino Kasiai įdėti spiralę. Kasios motina tikėjo, jog gydytoja nedėjo pastangų apsaugoti jos dukterį nuo kito nėštumo. Sausio mėnesį gydytoja pastebėjo negimdinį nėštumą ir nurodė patikrinimą ultragarsu.

2001 m. vasario 26 dieną ultragarsu buvo nustatytas 4 mėn. nėštumas (15-16 savaičių). Tai reiškia, jog ginekologė, kuria Kasia pasitikėjo, nepastebėjo nėštumo. Be to, ji dar gydė gimdos kaklelio eroziją lazeriu, kai Kasia buvo antrą mėnesį nėščia. Ji tikėjo, kad Kasia negali pastoti, nes maitina krūtimi, todėl neatliko patikrinimo procedūros.

Kasia negrįžo pas savo gydytoją, nes ji bijojo, kokios gali būti pasekmės kūdikiui po gydymo lazeriu, taip pat ji prisiminė gydytojų įspėjimus po dukters gimimo. Kasia pradėjo ieškotis kito gydytojo per skelbimus. Ji nepasakė tėvams ultragarso rezultatų, nes nenorėjo jų jaudinti. Taip pat ji nepasakė, jog ketino pasidaryti abortą privačioje klinikoje. Kasia pati norėjo išspręsti savo problemas.

Abortas

Kasia atrado skelbimus apie nelegalių abortų vykdymą, tačiau jai nenorėjo padaryti jo, nes tai jau buvo vėlesnioji nėštumo stadija (16-17 savaitė). Galų gale, Kasia surado gydytoją, kuriam nei Kasios sveikata, nei vėlesnioji nėštumo stadija nebuvo kliūtis. Procedūra buvo numatyta kovo 3 dieną, šeštadienio naktį. Kasia nuėjo į gydytojo ofisą kartu su savo vyru ir mažąja dukra (dėl šios priežasties jos vyras buvo vėliau kaltinamas, kad padėjo Kasiai darytis abortą ir gali būti nuteistas 3-iems metams kalėti, tačiau jis gali tikėtis palengvinimo, nes bendravo su policija). Apie šią procedūrą jie nieko nesakė šeimai. Kasia su savimi pasiėmė visą savo ligos istoriją, taip pat ir ultragarso rezultatus. Jie sumokėjo 4500 zlotų (1,125 Eurų) iš anksto. Po dviejų valandų, kai gydytojas jau buvo atlikęs procedūrą be nuskausminimo, informavo Kasios vyrą, kad dėl tam tikrų komplikacijų Kasią reikia vežti į ligoninę. Gydytojas nepasakė jam jokių detalių. Kasios vyras neturėjo jokių galimybių pašnekėti su savo žmona, ir jam nebuvo pranešta, jog Kasia buvo kritinės būklės. Jis nežinojo, jog už 500 metrų nuo gydytojo namų buvo greitoji pagalba, todėl nenustebo, kai gydytojas norėjo nuvežti jo žmoną į ligoninę, kuri yra už 20 kilometrų. Jis taip pat nežinojo (kaip vėliau buvo pranešta liudininkų), jog jo žmona, visa kraujuojanti ir susukta į paklodę, buvo vežama mažytėje, senoje mašinoje. Kasios vyras nuvežė savo dukrą seneliams ir pasakė, kad Kasia nuvežta į ligoninę, nes nualpo. Jis grįžo į ligoninę, o tėvai apie savo dukters būklę sužinojo paskambinę į ligoninę.

Apie vidurnaktį, tėvai gavo skambutį iš ligoninės, kad jų dukters būklė yra kritiška. Apie 1 valandą nakties, Kasios tėvai pasiekė ligoninę. Jie nežinojo, kad jų dukra jau buvo mirusi. Niekas iš ligoninės personalo nesuteikė jiems informacijos. Galiausiai, anesteziologas pasakė Kasios motinai, jog jau nieko jų dukteriai niekuo nebegali padėti. Pastangos ją atgaivinti buvo bevaisės. Ji mirė 00.45 min. Nepaisant šoko, Kasios tėvai bandė išsiaškinti, kas atsitiko. Niekas jiems nieko nesakė. Jų žento ligininėje nebuvo. Šiek tiek vėliau, atvyko policijos pareigūnai, kurie buvo gavę informaciją iš ligoninės. Jie išsiaškino, jog rūbai, su kuriais atvyko Kasia, buvo supakuoti ir atiduoti Kasios vyrui.

Skrodimas atskleidė gimdos pradūrimą, plonosios žarnos pažeidimus bei kraujavimą. Kasios motina per pokalbį su gydytoju, kuris atliko abortą, jo vis nenustojo klaususi, kaip gydytojas, kuris turėtų kiekvienu pacientu profesionaliai rūpintis, galėjo leisti tokioms klaidoms įvykti. Gydytojas teisinosi, jog jis tik bandė padėti Kasiai, kuri buvo pasimetusi. Aišku, pagalba buvo ne už dyką, o už 4500 zlotų.

Nebūtų žinoma, kaip šis atvejis būtų pasibaigęs, jeigu ne policijos pareigūnas, kuris patarė paviešinti šį atvejį žiniasklaidoje. Ši istorija buvo transliuojama televizijoje ir detaliai išnagrinėta savaitraštyje moterims Przyjaciólka ir dienraštyje Super Express. Tėvai padavė gydytoją į teismą. Jie nėra suinteresuoti pinigine kompensacija, o tiesiog žmogiškuoju teisingumu. Gydytojas buvo suimtas ir buvo kalinamas 9 mėnesius. Jis gali būti nuteistas 10 metų nelaisvės dėl aborto atlikimo ir paciento mirties.



Moterų pragaras tęsiasi.........


25 metų nėščia moteris susirgo. Ji verkė iš skausmo. Gydytojai jos neištyrė, nes tyrimas galėjo sukelti persileidimą.

Basia ir jos sužadėtinis buvo iš Pilos. Ji baigė teisės studijas, o jis – ekonomikos. Jie susipažino darbe ir planavo susituokti. Kai Basia pastojo, jie nusipirko didesnį butą. Tada ir prasidėjo problemos. Basia jautė pilvo skausmus. Gydytojai Piloje diagnozavo išopėjusią arba įsisenėjusią storosios žarnos infekciją, bet priežastis buvo nežinoma.

Basią nuvežė į gastroenterologijos kliniką Poznanėje. „Gydytojai nuolat kalbėjo apie galimybes išsaugoti nėštumą“, - sako Basios motina. „Apie savo dukters būklę negalėjau nieko sužinoti“. Skausmas buvo nepakeliamas, jauna mergina rėkė ir prašė skausmą malšinančių vaistų. Jai davė tik paracitamolio „siekiant apsaugoti vaiko interesus“.

Po trijų savaičių Basią paleido iš ligoninės. Namuose ji išbuvo tik savaitę, kai jai pradėjo skaudėti išangę. Diagnozė – pūlinys. Jį pašalino Poznanėje ir žaizdai dar neužgijus, Basia buvo išrašyta iš ligoninės ir grįžo namo.

Antrą dieną po išrašymo vėl prasidėjo skausmai ir mergina greitąja pagalba buvo nuvežta į ligoninę. „Pilos ligoninėje man pasakė: „Jūsų duktė per daug galvoja apie save ir per mažai apie savo nėštumą“, pasakoja Basios motina. „Tada aš nusprendžiau pakeisti gydytojus. Radau Basiai lovą Medicinos akademijos Pirogovos ligoninėje Lodzėje“. Ten Basia rūpinosi proktologas Jaroslavas Cywiñski, kuris rado augantį pūlinį ir fistulę – žaizdą kūno paviršiuje, pro kurią sunkėsi pūliai.

„Aš jo maldavau: „Prašau, išgelbėk mano vaiką, niekas nežino, kas jai yra. Prašau ištirti ją!“, pasakoja Basios motina. Gydytojas planavo atlikti endoskopiją, kuri gali sukelti persileidimą, bet galiausiai nusprendė jos nedaryti, teigdamas: „Mano sąžinė neleidžia to daryti“.

Po kelių dienų Basios būklė pablogėjo. Galiausiai ją karščiuojančią nuvežė į operacinę. Vaikelis (vaisius) jau buvo miręs. Pūlinys buvo pašalintas, bet infekcija jau buvo apėmusi visą Basios kūną. Jau buvo prasidėjęs kraujo užkrėtimas. Per kitas tris savaites jai buvo atlikta daug operacijų, bet beprasmiškai. Basia mirė 2004 metų rugsėjo 29 d.

Profesorė Gražyna Rydzewska yra nacionalinė konsultantė gastroenterologijos klausimais. „Šiuo atveju buvo padaryta esminė klaida“, sako ji. „Kai buvo rastas pūlinys ir fistulė, būtina buvo atlikti endoskopiją. Tai būtų leidę rasti infekcijos priežastį ir ją būtų buvę galima operuojant pašalinti. Nežinia, ar nėštumą būtų buvę įmanomą išsaugoti, bet reikėjo rizikuoti“.

Norėjome dėl Basios mirties pakalbinti gydytoją Cywiñski. „Aš jokiu būdu neketinu kalbėti šia tema. Nelieskite šios problemos“, pasakė jis ir nuėjo. Lodzės prokuratūra pradėjo tyrimą dėl netyčinio žmogaus nužudymo. „Renkame medicininius dokumentus. Greitai susipažinsime su ekspertizės rezultatais dėl medicininės klaidos“, teigė Krzysztof Kopania, prokuratūros atstovas.


(Tomasz Micha³owicza, “Rūpinantis vaisiumi motinos gyvybės sąskaita”, laikraštis Wyborcza Gazette, 02 05 2005, ištrauka).